Pasaulyje įstatymai tėra maža teisės dalis

Lietuvoje esame įpratę, kad teisė surašyta visų pirma įstatymuose. Dokumentuose, priimtuose per Seimo posėdžius ir paremtuose 1991 m. referendumu tautos priimta Konstitucija.

Panašiai yra daugybėje šalių, bet teisė ir įstatymai – toli gražu ne tas pats. Pasaulyje yra bent keturios teisės šeimos, ir tik vienoje jų įstatymai yra šitokie svarbūs. Pabandysiu paprastai paaiškinti, kaip tvarkosi skirtingas šeimas turinčios šalys.

Kontinentinė teisė: pasikliaujama įstatymais

Lietuvoje turime Kontinentinę teisinę sistemą. Ji grįsta būtent įstatymais. Pas mus juos leidžia parlamentas, bet kitose šalyse gali leisti ir karalius, vyriausybė ar diktatorius – tai jau priklauso nuo valdymo formos, o ne nuo teisės šeimos. Kontinentinės teisės šeimos esmė tame, kad visur šie įstatymai yra labai platūs teisės aktai, kurie reglamentuoja bene kiekvieną gyvenimo sritį. Kitos valdžios institucijos tuomet leidža konkretesnius poįstatyminius aktus – bet tik tiek, kiek tokius aktus joms suteikia teisę leisti įstatymai.

Tarkime, Seimas išleido Prekių ženklų įstatymą. Jį įgyvendina – prekių ženklus registruoja – Patentų biuras. Tad Patentų biuras yra išleidęs prekių ženklų registravimo taisykles (šios taisyklės – poįstatyminis aktas). Pagal įstatymą ir savo taisykles Patentų biuras priima sprendimus: registruoti ar ne prekės ženklą, o gal panaikinti jau įregistruoto registraciją. Taip yra visose sferose: nuo Sodros iki Kalėjimų departamento, nuo ministerijų iki savivaldybių. Institucijos vykdo įstatymus, kuriuos “tikslina” savo poįstatyminiais aktais. Jeigu kyla ginčas, teismai jį sprendžia vadovaudamiesi įstatymais. Jeigu žemesnio rango teisės aktas prieštarauja aukštesnio rango teisės aktui (t.y. poįstatyminis aktas įstatymui, arba įstatymas Konstitucijai), tai žemesnio rango aktas nebegali būti taikomas.

Kontinentinė teisė vyrauja Europoje (išskyrus Britų salas), Lotynų Amerikoje. Pirmieji ją išpuoselėjo romėnai, todėl ji vadinama ir Romėniškąja teisės šeima.

Precedentinė teisė: teismai patys kuria teisę

Antra pagal populiarumą teisės šeima pasaulyje vadinama Precedentine arba Britiškąja, mat ji gimė ir tebeklesti Didžiojoje Britanijoje. Čia teisėje karaliauja ne įstatymai, bet precedentai (teismų sprendimai). Kilus ginčui teisėjas varto ne įstatymų lapus, bet senesnių teismo sprendimų, kuriuos priėmė to paties ar aukštesnio rango teismai panašiose bylose, puslapius. Tarkime, Džonas pavogė automobilį. Teismas įvertins senesnes bylas, kur buvo pavogti panašios vertės automobiliai, pažiūrės, kaip tuomet buvo nuteisti vagys, ir privalės Džonui skirti panašią bausmę. Aišku, kiekviena situacija skirtinga: gali būti, kad lygiai toks pat automobilis (tokio pat amžiaus, su tokia vidaus įranga ir pan.) tokiomis pat aplinkybėmis dar nebuvo pavogtas. Todėl Džono advokatas greičiausiai stengsis įrodyti, kad Džono atvejis panašesnis į tokią situaciją, kurioje seniau buvo priimtas vagiui palankesnis sprendimas, na o kaltintojas įrodinės priešingai. Teisėjas priims, jo nuomone, teisingiausią sprendimą, ir ateityje kiti teisėjai spręsdami savas bylas jau galės remtis ir šituo sprendimu.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų mums, lietuviams, bet taip yra: tam, kad Precedentinės teisės šeimos šalyje būtų nuteistas šitas Džonas, jokio bausmes už vagystę nustatančio įstatymo gali nė nebūti. Pakanka, kad jau seniau teismai būtų už panašius nusižengimus žmones nuteisę.

Precedentinė teisė vyrauja Britanijoje ir jos buvusiose kolonijose.

Nereikia suprasti, kad Precedentinėje teisės šeimoje nėra įstatymų, o Kontinentinėje – precedentų. Pas mus teismai irgi turėtų atsižvelgti į senesnius sprendimus (juk negali vieno žmogaus už visai tą patį teisti vienaip, kito – kitaip), o Didžiojoje Britanijoje yra ir įstatymų. Bet įstatymų ir precedentų svarba skirtingų teisės šeimų šalyse smarkiai skiriasi. Todėl nuolat girdime apie įvairius “juokingus” JAV ar Britanijos įstatymus: štai Teksase esą draudžiama šaudyti buivolus pro viešbučio langą. Nežinau, ar būtent šis įstatymas tikrai egzistuoja, bet panašių tikrų pavyzdžių rasti tikrai galima ir vietiniams jie nebūtinai juokingi. Mat Precedentinės šeimos teisės sistemas turintys amerikiečiai ar britai visai nesistengia tokiais įstatymais nustatyti bendros tvarkos. Gal kažkas prieš gerą šimtmetį šaudė buivolus pro langą, trukdė miegoti kitiems viešbučio klientams, o teismas jį išteisino – tai parlamentas šitą uždraudė įstatymu. Lietuvoje, jei būtų tokia problema, Seimas priimtų bendrą įstatymą (ar savivaldybė poįstatyminį aktą), draudžiantį triukšmauti naktį. Bet Precedentinėje teisės sistemoje įstatymas – tarsi akmenėlis įmestas į vandenyną. Jis mažas, o kur jo nėra – užsipildo precedentų vanduo. Tad parlamentas uždraudė tik šaudyti buivolus pro viešbučio langą, o kitką paliko spręsti teismams savarankiškai, kaip įprasta.

Religinė teisė: teisę sukūrė Dievas, o žmogus tik ją aiškina

Dar yra Religinė teisės šeima. Čia laikoma, kad teisė užfiksuota religinėse normose, o teisės kūrėjas (davėjas) – ne parlamentas ir ne teismai, bet pats Dievas. Žmogus (nesvarbu, kokias pareigas užimtų) ją gali tik interpretuoti. Kadangi krikščioniškuose kraštuose dabar religija daugiausiai atskirta nuo valdžios, religinė teisė labiausiai klesti musulmoniškose šalyse. Islamo teisė, kartais pavadinama šariatu, “atrandama” Korano eilutėse, Sunoje (pranašo Mahometo elgesio aprašymuose) ir kituose šaltiniuose pagal tam tikrus principus. Įstatymai tėra tokios teisės aiškinimas ir niekada negali jai prieštarauti. Štai Irane yra Sargų taryba, kuri tikrina, ar įstatymai neprieštarauja islamo teisei – panašiai kaip pas mus Konstitucinis teismas tikrina atitikimą Konstitucijai.

Lietuvoje valstybinės religijos nėra. Tad ir religinių teisės normų iš esmės nėra. Kai kurias normas nulėmė krikščionybė – pavyzdžiui, kad santuoka gali būti tik monogamiška (vieno vyro ir vienos žmonos). Tačiau šios normos yra privalomos ne todėl, kad taip sako Biblija, o todėl, kad taip parašyta įstatyme (civiliniame kodekse). T.y. teisės šaltinis yra įstatymas, ne religinė norma (net jeigu įstatymo kūrėjams ir padarė įtaką religija).

Papročių teisė: reikia tiesiog elgtis taip, kaip seniau

Ketvirta teisės šeima yra papročių teisė. Kadaise ji klestėjo visur – ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dabar papročio, kaip teisės šaltinio, reikšmė daugelyje šalių labai menka. Paprotys nėra nei įstatymas, nei teismo sprendimas ar religinė norma – jis niekur oficialiai neužrašytas. Tai tiesiog reikalavimas tam tikrais klausimais elgtis “kaip visada”, “kaip visi” arba “po senovei”. Turbūt nebėra valstybių, kur papročių teisė vyrautų, bet kitus teisės šaltinius papročiai vis dar papildo.

Štai Lietuvoje buvo tokia byla: netoli Šilutės per pavasarinį potvynį automobiliai laukė eilėje, kol specialus traktorius juos perkels per užpiltą kelio ruožą. Viena moteris “užlindo” be eilės ir čia įvyko konfliktas su nesąžiningai aplenktais žmonėmis. Įsiutę jie apdaužė moters automobilį. Teismas nenubaudė šių žmonių taip, kaip galėjo, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji pati pažeidė paprotį laukti traktoriaus eilėje. Nei įstatyme, nei kelių eismo taisyklėse nerasi parašyta, kad privalu laukti eilėje – bet toks paprotys išties yra, kad ir niekur nerašytas. Kaip ten bebūtų, Lietuvoje panašūs atvejai – labai reti; yra šalių, kur papročių teisė dar reiškia daugiau.

Štai daugybės Afrikos šalių valdžios pripažįsta savo šalies genčių papročių teisę. Tokia teisė gali reguliuoti, pavyzdžiui, santuokos ar paveldėjimo klausimus. Skirtinguose tos pačios valstybės kraštuose papročių teisė skiriasi: įstatymą, precedentą ar religinę normą gali padaryti privaloma visoje šalyje, o papročio tokiu nepaskelbsi. Juk tam, kad paprotys būtų paprotys, jis turi susiformuoti natūraliai: valdžia jį gali tik pripažinti teisiškai reikšmingu arba ne. Daugybėje trečiojo pasaulio šalių papročiai pripažįstami.

Taigi, yra keturios svarbios teisės šaltinių grupės: įstatymai (ir kiti teisės aktai), precedentai (teismų ir kitų institucijų sprendimai), religinės normos bei papročiai. Kiekvienoje šalyje paprastai reikšminga daugiau nei viena grupė. Bet tų grupių reikšmingumas skiriasi ir pagal tai išskiriamos teisės šeimos.

Augustinas Žemaitis

El. paštas: augustinas.zemaitis@gmail.com

Pasisakymų: 4 to “Pasaulyje įstatymai tėra maža teisės dalis”

  • Justina Petrauskaitė:

    Perskaiciau, aciu, labai idomu. Tik ta antra teises rusis man labai keista ir nesuprantama, bet jei nera istatymu, kaip Dzonas gali zinoti, ar jam galima saudyt pro langa, ar ne? Juk jei nedraudziama, reiskia, galima, jis saudo, o cia kazkam nepatinka, paduoda ji vargsa i teisma ir teismas sugalvoja, kad Dzonas kaltass, bet jei teisejas butu kitas, kuriam saudymas pro langa butu pasirodes fun, tai ir kitoks precedentas butu susiformaves. Ar ne? Toks jausmas, kad bet ka darydamas, gali padaryti nusikaltima, jei tavo elgesys kam nors nepatiks ir jam pritars teisejas. Kaip zmogui zinoti?

    • Precedentinėje teisėje teismas privalo spręsti pagal senesnius precedentus. Jei niekas iki tol pro langą nešaudė, teismas turi žiūrėti į panašias bylas. Gal kas nors viešai šaudė kur kitur ar kitaip drumstė ramybę. Pagal tai ir turi bausti (arba nebausti, jei kiti žmonės už panašius veiksmus nenubausti).

      Atvejį, kad seniau nebūtų buvę jokių net panašių bylų, sugalvoti labai sunku. Juk visas pasaulis per naktį nepasikeičia. Tarkim, išrasti išmanieji telefonai – tai kurį laiką nebuvo atvejų, kad kas nors vogė išmanųjį telefoną, bet juk buvo atvejų, kad vogė paprastą telefoną, kompiuterį dar kokį prietaisą (ir teismai vagis nuteisė), tad žmonės galės nujausti, kad vogti išmanųjį telefoną irgi nelegalu, o už pirmąją išmaniojo telefono vagystę teismas skirtų panašią bausmę, kaip ir už kitų telefonų vagystes.

      Jei teismas priima Džonui ar kaltintojui nepriimtiną bausmę, jie gali ją skųsti aukštesniam teismui (kaip ir pas mus). Aukščiausiojo teismo sprendimai yra precedentai visiems žemesniems teismams, tuo tarpu žemesnių teismų sprendimai aukštesniam teismui precedentai nėra. Šitaip teisinė sistema nesubyra – nepasidaro taip, kad viename teisme precedentas vienoks, kitur – kitoks.

      Be to ir precedentinėje šeimoje valdžia gali išleisti įstatymą, kuris pakeis precedentą (jeigu susiklostęs precedentas valdžiai nepriimtinas ar pan.). T.y. įstatymai yra (kaip rašiau, teisės šaltinių kiekvienoje šeimoje yra įvairių, tik jų “svoriai” skiriasi). Tiesiog tam, kad teisė veiktų, įstatymai konkrečioje srityje nebūtini.

      Taip, Džonui yra tam tikras teisinis netikrumas. Kita vertus, ir pas mus kai Seimas priima įstatymą ne visada aišku, kaip tą įstatymą taikys įvairios institucijos – tai paaiškėja ilgainiui. Juk būna įstatymų tekstuose dviprasmybių, neaiškumų ir pan. Tiesa, bendrai paėmus, Kontinentinėje sistemoje paprasčiau eiliniam žmogui suvokti teisę: įstatymai gana gerai susistemina teisės normas. O teismų sprendimų yra galybė. Štai JAV teisės enciklopedija “Corpus Iuris Secundum”, kur yra aprašomi įvairūs teismų sprendimai, susideda iš 164 didžiulių knygų ir visas rinkinys kainuoja apie 10 000 dolerių.

  • Lapinas:

    Nors pas mus teisinė valstybė, tačiau labai dažnais atvejais tai prasilenkia su logika. Vyrauja teisinis nihilizmas. Va man kilo problemų su VMI. Jie prielaidomis tik kliaudamiesi sako, jog nemoku mokesčių. Nors taip nėra. Pažįstamas patarė kreiptis į teisines paslaugas teikiančią firmą. Internete radau http://www.verum.lt/. Augustinai, gal ką nors žinote apie ją? Arba kokią kitą rekomenduoti galėtumėte? Iš anksto dėkoju už atsakymos.

    • Aistė Žemaitienė:

      Ne, deja, neteko girdėti apie šią įmonę nei gerų, nei prastų atsiliepimų.

      Prireikus teisinių paslaugų jas teikiame ir mes, galite kreiptis, mėginsime padėti.

Pasisakykite (pasisakymas gali pasirodyti ne iš karto)

Facebook