Ar žmogaus teisės vienodos visame pasaulyje?
Iš žiniasklaidos dažnai girdime sakant “Žmogaus teisės”, “Prigimtinės žmogaus teisės” ir panašias frazes. Kyla klausimas, kas nustato šias žmogaus teises ir ar jos visame pasaulyje vienodos?
Iš tikrųjų tai, kas yra suvokiama kaip svarbiausios žmogaus teisės, skirtingose šalyse skiriasi. To niekas negali nustatyti visame pasaulyje iš karto, tačiau kai kurios panašias teises pripažįstančios šalys savanoriškai buriasi į tarptautines sistemas, kurių teismai privalomais sprendimais prižiūri žmogaus teises valstybėse narėse. Europoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisivų konvencija ir ją saugo Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre; Amerikos žemyne yra Amerikos žmogaus teisių ir pareigų konvencija, prižiūrima San Chosė mieste veikiančio Visos Amerikos žmogaus teisių teismo.
Šitas konvencijas tiesiogiai ar ne sukūrė pirmosios jas pasirašiusios šalys, o prižiūrintys tarptautiniai teismai jas aiškina bei nustato, ar konkrečiu atveju konvencija nepažeista. Iškilus reikalui konvencijas papildyti sukuriami papildomi protokolai, galiojantys tik toms šalims, kurios juos pasirašo. Tačiau konvencijos apima tik dalį šalių (Europos 47, Amerikos 24, iš viso pasaulyje yra 193 valstybės).
Kaip skiriasi žmogaus teisių suvokimas Europoje ir Amerikoje?
Kardinaliai nuomonė apie tai, kas yra, o kas nėra prigimtinės ar absoliučios žmogaus teisės, skiriasi skirtingo kultūrinio pagrindo kraštuose: pvz. vakarietiškose ir musulmoniškose.
Tačiau net ir pačiose vakarietiško kultūrinio pagrindo valstybėse žmogaus teisės suvokiamos nevienodai. Yra esminių skirtumų, pavyzdžiui, tarp Europos ir Amerikos:
1.Nuo kada prasideda teisė į gyvybę? Europos žmogaus teisių teismas laikosi pozicijos, kad ji prasideda nuo gimimo, tad abortai galimi (laikomi moters teise). O Amerikos konvencija gina ir vaisiaus teisę į gyvybę (nuo pradėjimo), todėl abortai Amerikos šalyse smarkiai ribojami, nes jie laikomi vaisiaus teisės į gyvybę pažeidimu.
2.Jungtinėse Valstijose vyrauja nuomonė, kad viena svarbiausių žmogaus teisių – teisė nešiotis ginklą. Ji įtvirtinta ir JAV konstitucijoje (greta žodžio laisvės, religijos laisvės ir kt.). Todėl JAV ginklų įsigijimas mažai ribojamas, dažniausiai tam nereikia leidimų. Tam yra argumentų: diktatūrose teisė nešiotis ginklą ribojama viena pirmųjų, kad beginkliai piliečiai negalėtų priešintis priespaudai, vykdomai ginkluotos armijos ir slaptųjų tarnybų. JAV politologai net išvedė sąsają tarp teisės nešiotis ginklo ribojimų ir žemo demokratijos lygio. Tačiau Vakarų Europoje teisė nešiotis ginklą smarkiai ribojama, kai kur visai panaikinta nes ji nelaikoma esmine žmogaus teise.
3.Dalyje JAV valstijų taikoma mirties bausmė – laikoma, kad ji žmogaus tesių nepažeidžia, jeigu ją savo nuosprendžiu skiria teisingas teismas. Europoje tuo tarpu mirties bausmė panaikinta visur, išskyrus Baltarusiją.
Beje, priešingai plačiai paplitusiai nuomonei teisė į gyvybę niekur nėra neatimama – ji ribojama visose šalyse. Ne tik tose, kur yra mirties bausmė. Ji ribojama ir visur kitur: ir Europoje, pavyzdžiui, žmogus nebaudžiamas, jeigu nužudo jį užpuolusį asmenį (būtinoji gintis), arba jeigu karys nužudo priešo karį karo metu. T.y. užpuoliko ar priešo kario teisė į gyvybę šiais atvejais nebeginama.
“Kitokios žmogaus teisės” nebūtinai reiškia “pažeidžiamos žmogaus teisės”
Žmogaus teisių supratimas kardinaliai keitėsi ir metams bėgant ir greičiausiai toliau keisis. Todėl dažnai neįmanoma vertinti istorinių įvykių per šiandieninio suvokimo prizmę. Ta kaita nėra tiesinė, bet dažnai eina ir ratais: tos pačios teisės pripažįstamos, po kelių šimtmečių nebepripažįstamos ir t.t.
Tikėjimas, kad tam tikros konkrečios žmogaus teisės yra prigimtinės ir negali būti atimamos, iš esmės yra religinis – ir nesvarbu, ar jis pagrįstas Šventuoju raštu, ar ateistine/humanistine filsofija. Tiesiog jokių mokslinių įrodymų, kad tam tikros žmogaus teisės yra prigimtinės, nėra ir būti negali, ir tai priklauso tik nuo kultūros.
Todėl nereikia manyti, kad jeigu šalyje įstatymai nustato kitokias žmogaus teises, nei Europoje įprastos, tai būtinai reiškia, kad ten žmogaus teisės pažeidžiamos. Gali būti, kad toje visuomenėje svarbiausių žmogaus teisių supratimas tiesiog yra kitoks – ir tos teisės, kurios ten laikomos svarbiomis, ten ir yra ginamos. Nėra ir negali būti jokių objektyvių būdų pasakyti pas ką – pas mus ar pas juos – tas supratimas yra teisingesnis; tai – tik nuomonė/spėjimai.
Kita vertus, tai nereiškia, kad visos valstybės laikosi net ir jose pačiose vyraujančio žmogaus teisių supratimo. Labiausiai jo nesilaiko diktatūros (nesvarbu, kurioje kultūroje/žemyne jos būtų). Pavyzdžiui Sovietų Sąjunga, pažeidinėjusi mums įprastas žmogaus teises, kas tapo viena priežasčių lietuviams kovoti prieš tą sistemą.
Tačiau pasaulyje yra ir kitokių pavyzdžių: štai Irano šachai pažeidinėjo jų musulmoniškoje šalyje įprastas žmogaus teises – pvz. policija gatvėse prievarta nuplėšinėdavo moterų čadras – ir todėl buvo nuversti didžiosios visuomenės dalies palaikytoje islamiškoje revoliucijoje. Teisė moterims prisidengti plaukus tebėra skirtingose pasaulio dalyse vertinama skirtingai. Prancūzijoje ji ribojama kaip esą pažeidžianti kitas moterų teises, o štai taip pat nemusulmoniška JAV linkusi laikyti patį tokį ribojimą žmogaus teisių pažeidimu (Barakas Obama: “Vakarai neturėtų nurodinėti musulmonėms, kaip joms rengtis”). Šie prancūzų draudimai dar nauji ir deramai teisinėje sistemoje nepatikrinti.
Ir demokratinės šalys ne visada laikosi visuomenėje vyraujančios žmogaus teisių sampratos. Štai Lietuvoje pagal apklausas dauguma žmonių palaiko mirties bausmę, bet Konstitucinis teismas ją uždraudė kaip prieštarajaunčią tų pačių piliečių referendumu priimtai Konstitucijai (tačiau tai buvo labiau politinis, o ne teisinis, sprendimas, nes pačiame Lietuvos Konstitucijos tekste mirties bausmė tiesiogiai nėra uždrausta ir, tikėtina, kitokios nuomonės teisėjai būtų priėję kitokį sprendimą).
Iš esmės tai buvo prisitaikymas prie Vakarų Europos, kur žymesnė dalis žmonių prieštarauja mirties bausmei ir ši panaikinta seniau, nei Lietuvoje; jis buvo būtinas, siekiant europinės integracijos. Kadangi konkrečių žmogaus teisių buvimas ir apimtis – nuomonės klausimas, tad ir su žmogaus teisėmis susiję teismų sprendimai neretai būna subjektyvūs, atspindintys juos priėmusių teisėjų poziciją tam tikrais visuomenei svarbiais klausimais. O ta nuomonė nebūtinai sutampa su daugumos šalies gyventojų nuomone.
Kokios žmogaus teisės, jei Mažeikiuose nėra policijos, niekas nereaguoja į jokį žmonių skundą.
Ar galima kalbėti apie teisę? Kai tuo tarpu EU konstitucijoje kalbama tik apie demokratiją.
Ikiteisminio tyrimo nedaro, nors akivaizdus teroras vyksta. Ar tai teisės? Labai toli iki Baltiškos
Lietuviškos teisės. Trečiarūšės šalies teisės skiriasi ir nuo EU smarkiai. Bet niekam nerūpi,
nes teisės kaip tokios nėra. Jei turi pinigų žmonės perka duoną, o apie teisę toli toli…
“Sunrise” far away… Korupcija jo, tai tikra “teisė” Lietuvoje. Nereikia saldintų žodžių…
karti tiesa.
Amazing.