Melo detektorius: kaip ir kada jis naudojamas?

Melo detektoriaus (dar vadinamo poligrafu) naudojimas Lietuvoje – labai ribotas. Juo tiriami daugiausia specialiųjų tarnybų darbuotojai.

Kas per daiktas tas melo detektorius ir kodėl jis nenaudojamas dažniau?

Kas tai yra melo detektorius?

Melo detektorius (kitaip – poligrafas) yra prietaisas, registruojantis įvairius organizmo pokyčius (pvz. kvėpavimo dažnio). Prie jo prijungtam žmogui tyrėjas uždavinėja klausimus, ir, stebėdamas atsakinėjančio asmens organizmo pokyčius sprendžia, meluoja jis ar ne.

Lietuvoje melo detektorius galimas naudoti tik tikrinant tuos žmones, kurie dirba su slapta informacija (pvz. ginantis nuo šnipinėjimo).

Kodėl melo detektorius nenaudojamas teismuose?

Jeigu yra galimybė atskirti “teisiuosius” nuo “melagių”, galite paklausti, kodėl melo detektoriai nenaudojami plačiau, pavyzdžiui, teismuose ar policijos apklausų metu?

Reikalas tas, kad melo detektoriai labai nepatikimi, o dalis mokslininkų tyrimus jais apskritai vadina pseudomokslu. Pagal Lietuvos vyriausybės nustatytas taisykles, galima naudoti tokias tyrimo melo detektoriais metodikas, kurių patikimumas yra 80% ar (kai kuriais atvejais) vos 60%. Gerokai supaprastinus, tai reiškia, kad melo detektorius kas penktą arba beveik kas antrą “teisųjį” pripažins “melagiu”. Akivaizdu, kad pagal tokio patikimumo rodmenis teisiama tikrai negalėtų būti – kitaip kalėjimai būtų pilni nekaltų žmonių.

Net tose šalyse, kur melo detektorius naudojamas tiriant bylas, jo rezultatai paprastai nelaikomi įrodymu, teisme neskelbiami. Jie tik duoda papildomų minčių pareigūnams renkant “tikrus” įrodymus.

Nors uždaryti į kalėjimą dešimt nekaltų žmogų visiškai nepriimtina (net jei kartu “sėstų” ir tikras nusikaltėlis), neduoti darbo su slapta informacija dešimčiai dorų pareigūnų atrodo pateisinama, jeigu dėl to tos informacijos negaus ir šnipas. Visgi “teisė į laisvę” yra daug svarbesnė nei “teisė dirbti spectarnybose”. Todėl būtent spectarnybose į poligrafus ir žiūrima rimčiausiai.

Jei melo detektoriai nepatikimi, kodėl jie apskritai naudojami?

Didžiausias melo detektorių privalumas pasireiškia tiriant žmones, kurie apie juos išmano mažai. Tikėdami, kad melo detektorius yra daug patikimesnis, nei yra iš tikro, tokie žmonės yra linkę išsigandę prisipažinti, ką padarę (ar bent dalį to), papasakoti aplinkybes.

Be to, tyrėjai ne tik valdo melo detektorių, tačiau ir stebi kūno kalbą, pasikliauja psichologiniais triukais.

Pavyzdžiui, tyrėjas gali pameluoti, esą, kad poligrafas suveiktų, reikia, kad tiriamasis atliktų tam tikrus veiksmus. Taip pamelavęs, tyrėjas palieka tiriamąjį vieną. Tiriamasis jam nežinant yra stebimas: žiūrima, ar jis nuoširdžiai atliks nurodytus veiksmus, ar bandys jų išvengti tikėdamasis, kad šitaip “apgaus poligrafą”.

Psichologiniai triukai (ar net fokusai) naudojami ir siekiant prieš testą įtikinti, kad poligrafas veikia daug patikimiau, nei yra iš tikro. Pvz. poligrafuotojai seniau naudodavo tokį metodą: liepdavo tiriamajam išsitraukti iš kaladės kortą ir nerodyti tyrėjui, o paskui prašydavo meluoti, kokia tai korta. Tyrėjas labai greitai “atskleisdavo melą”, nes iš tikro visos kaladės kortos būdavo vienodos.

Dėl visų šių priežasčių net netikras melo detektorius kartais padeda aiškinantis tiesą – jei tiriamasis patiki, kad jis tikras. “Netikrus melo detektorius” kartais naudoja mokslininkai sociologai, neturintys priėjimo prie tikrų poligrafų.

Tyrimo poligrafu (melo detektoriumi) eiga

Tyrimo poligrafu metodikų yra įvairių. Į jas įeina pokalbis prieš ir po testo. Per abu šiuos pokalbius irgi mėginama išklausinėti informacijos – gal tiriamasis ją pasakys tikėdamas, kad antraip ją vis tiek išaiškins poligrafas (ir manydamas, kad, “išsidavęs savanoriškai”, pasirodys geriau).

Pats tyrimas vyksta taip: tiriamasis prijungiamas prie poligrafo, kuris registruoja įvairius jo kūno pokyčus (pvz. kvėpavimo dažnumą). Tuomet uždavinėjami klausimai. Dažnoje metodikoje užduodami trijų tipų klausimai:
1.”Reikšmingi” klausimai, atsakymus į kuriuos norima išsiaiškinti (pvz. “Ar perdavėte slaptą informaciją?”).
2.”Kontroliniai” klausimai. Į šiuos klausimus tiriamasis arba prašomas pameluoti, arba tikimasi, kad jis meluos (pvz. klausimas “Ar kada nors ką nors pavogėte?” laikant, kad jei tiriamasis atsakys “ne”, tai bus melas, nes “visi ką nors kada nors pavogė”).
3.”Bereikšmiai” klausimai skirti užpildyti tarpus tarp reikšmingų, nukreipti dėmesį, nuraminti tiriamąjį (pvz. “Ar tiesa, kad esame Vilniuje?”).

Aukščiau įvardytoje metodikoje ar tiriamasis meluoja nustatoma lyginant jo organizmo reakcijas į “Reikšmingus” klausimus su reakcijomis į “Kontrolinius” klausimus. Jei į “Reikšmingus” klausimus reakcijos silpnesnės, nei į “Kontrolinius” (kur tiriamasis, laikoma, melavo), tai bus laikoma, kad tiriamasis į “reikšmingus” klausimus atsako nemeluodamas. “Bereikšmiai” klausimai ir yra bereikšmiai.

Savaime suprantama, tiriamajam nenupasakojama naudojama metodika – jis turi to nežinoti. Jam atskleidžiamos tik akivaizdžios detalės, o kitkas gali būti (jei metodika reikalauja) specialiai pameluojama.

Ar galima apgauti melo detektorių (poligrafą)?

Melo detektorių apgauti galima, tačiau tai išmokti užtrunka (reikia daug valandų be pertrūkių sąmoningai valdyti tam tikrus kūno procesus, apie kuriuos paprastai nė nemąstome (pvz. kvėpavimo dažnumą), atpažinti kontrolinius klausimus ir dirbtinai sužadinti organizmo reakcijas į juos).

Kur kas didesnė poligrafų problema yra ne melo detektorius apgaudinėjantys žmonės, tačiau daugybė atvejų, kai “melagiais” pripažįstami “nekalti”. Kai kuriose situacijose kiekvienam sugautam “melagiui” tenka dešimtys ar šimtai “melagiais” pripažintų “nekaltųjų”. Kai skaičiai šitokie, ir tikram “melagiui” lengva išsisukinėti sakant, kad jis tiesiog yra vienas tų šimtų nekaltai apkaltintų.

Poligrafo patikimumas yra toks mažas todėl, kad kiekvieno žmogaus reakcijos yra skirtingos, o “kontroliniai” klausimai padeda tai perprasti tik iš dalies (į juos irgi kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai).

Pavyzdžiui, tam tikras žmogus gali “labiau jaudintis” sakydamas tiesą į “reikšmingą klausimą”, nei meluodamas “kontroliniame klausime”, nes suvoks, kad pirmasis yra reikšmingas, o antrasis ne, arba tiesiog abejos poligrafo patikimumu ir bijos būti neteisingai apkaltintas.

Dar kitas žmogus gali neplanuotai nesumeluoti “kontroliniame klausime” – pavyzdžiui, gal jis tikrai nieko gyvenime nepavogė (arba bent jau pats tuo tvirtai tiki). Jei šiuo atveju tyrėjas, kaip įprasta, traktuos, kad jis melavo, tai gali klaidingai nustatyti melą ir atsakymuose į “reikšmingus klausimus”.

Be to, nors plačiojoje visuomenėje besimokančiųjų apgauti poligrafus nėra daug, tame visuomenės sektoriuje, kuriame poligrafai dažniausiai naudojami (žvalgyboje ir kontržvalgyboje) tokių žmonių neabejotinai daugiau. Ne vienas garsus šnipas buvo tiriamas melo detektoriais ir juos sėkmingai apgavo.

Kada atsiras tikras patikimas melo detektorius?

Melo detektoriui (poligrafui) jau beveik 100 metų – jis išrastas 1921 m. Nuo to laiko didelių proveržių šioje srityje nebuvo, arba jie neskelbiami.

Melo detektorių (net jei jie būtų patikimesni) plėtrai prieštarauja ir kai kurie “žmogaus teisių aktyvistai” teigdami, neva tai “pažeistų žmogaus teises”, jei žmogus nebegalėtų meluoti tyrėjams. Mano supratimu, tai keista interpretacija: teismai nėra žaidimas, jų tikslas – nubausti kaltuosius ir išteisinti nekaltuosius, ir jei “ateities melo detektorius” padėtų patikimiau išaiškinti kas kaltas, nei dabartiniai metodai – tai tik pliusas.

Turbūt problema ne tiek melo detektoriuose, kiek įstatymuose: šiuolaikinėse Vakarų valstybėse taisyklių ir taisyklėlių labai daug. Tikriausiai kiekvienas žmogus kone kasdien ką nors pažeidžia, dažnai net nesusimąstydamas. Jeigu kiekvienas pažeidimas būtų lengvai nustatomas ir už jį baudžiama, gyventume lyg totalitarinėje valstybėje. Maža to, iškiltų valdžios piktnaudžiavimo, susidorojimo pavojus: juk kažkas spręstų, kuriuos žmones tikrinti melo detektoriumi (ir neabejotinai “atrasti pažeidimų”), o kurių ne.

Galbūt tinkamas kelias, jei išties būtų išrastas tikrai patikimas melo detektorius – visų pirma, ženkliai mažinti draudimų ir ribojimų skaičių, paliekant tik tuos, kurie labiausiai kenkia visuomenei. O jau šiuos rimtai nustatinėti (įskaitant melo detektoriumi) ir už juos bausti.

Tačiau šią diskusiją palikime ateičiai, nes šiandien melo detektorius toli gražu nėra neklystantis prietaisas.

Pasisakymų: 5 to “Melo detektorius: kaip ir kada jis naudojamas?”

  • Edas:

    Laba diena.
    O yra galimybe praeti melo detektorius paprastiems zmonems? Jeigu taip,pasakikit kur.
    Aciu!

    • Šiaip Lietuvoje melo detektoriaus naudojimas ribojamas, todėl paprasti žmonės su juo nelabai susiduria (pvz. jis nenaudojamas įdarbinant į eilinius darbus ir pan.).

  • Kazimieras:

    Laba diena,

    Norėtųsi paklausti ar liudytojai gali būti tikrinami melo detektoriumi? Ar gali liudytojas atsisakyti tikrintis poligrafu? Jei taip, tai ar reikalinga aiškiai ir konkrečiai motyvuoti, kodėl liudytojas tai daryti atsisako, ar užtenka pasakyti, kad jis nesutinka dalyvauti minėtame procese? Atsisakymo užtenka žodžiu ar reikia rašyti raštišką atsisakymą? Ar yra kokios nors sankcijos už atsisakymą tikrintis melo detektoriumi? Kalba eina apie baudžiamąsias bylas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo metu?

    Ačiū, Advokate.

    • Aistė Žemaitienė:

      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje sako, jog tyrimas melo detektoriumi gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją, – pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, darantis įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis bylos aplinkybes. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas, pagal kurį toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja. Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima pripažinti įrodymais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 3 d. Tad kaip minėta, Lietuvoje melo detektorius skirtas naudoti ne teismuose, o kitoje sferoje, labiausiai – atrenkant žmones, galinčius dirbti su įslaptinta informacija valstybei ir pan. Tokie tiriamieji turi teisę atsisakyti atlikti tyrimą, tačiau pagal jau minėta įstatymą tai dažniausiai reiškia, kad leidimas dirbti su įslaptinta medžiaga jiem nebus duotas.

  • Vilmantas:

    Laba diena,

    Noriu paklausti galimai įtariamasis( traktoriaus vagystė) ,gali būti tikrinamas poligrafu? Ar gali įtariamasis atsisakyti tikrintis poligrafu? Ar yra kokios nors sankcijos už atsisakymą tikrintis poligrafu? Kalba eina apie baudžiamąsias bylas, tiek ikiteisminio tyrimo metu?

    Išanksto dėkoju.

Dėl didelio klausimų šia tema skaičiaus nebėra galimybės atsakinėti į naujus klausimus komentaruose.

PAŽIŪRĖKITE: galbūt situacija, panaši į Jūsų, jau paaiškinta ankstesniuose komentaruose, bet turėkite omeny, kad įstatymai keičiasi.

Jums visada galime suteikti *mokamą* asmeninę konsultaciją el. paštu. Advokatės el. pašto adresas: aiste.zemaitiene@gmail.com.

Facebook