Teisės kilmė Islamo tradicijoje

Apie islamo teisę (“šariatą”) yra daug legendų – esą ten remiamasi vien Koranu. Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau, o musulmonų teisės mokslas turi tūkstantmečių tradicijas. Jūsų dėmesiui – studijų laikais mano rašytas kursinis darbas apie tai, kaip atsiranda musulmoniški įstatymai, kuris neprarado aktualumo.

Įžanga

Religinės teisės šeimai nagrinėti dažnai Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų darbuose yra skiriama mažiau dėmesio negu kontinentinės ir bendrosios teisės šeimoms. Nepaisant to religinės teisės šeimos išskirtinumu ir svarba, mūsų nuomone, abejoti negalima. Religinės teisės šeimoje pagrindinis teisės šaltinis yra ne įstatymai (kaip kontinentinėje teisės šeimoje) ar teismų precedentai (kaip bendrosios teisės šeimoje), bet tam tikros religinės nuostatos, kurioms nei įstatymai, nei teismų sprendimai neturi prieštarauti.

Kaip ir skirtingų kontinentinės teisės šeimos šalių įstatymai arba bendrosios teisės šeimos šalių teisminiai precedentai, skirtingų religinės teisės šeimos šalių pripažįstamos dogmos skiriasi. Tačiau šiuo atveju tą pačią religiją išpažįstančių šalių teisės sistemos dažnai būna panašios.

Neabejotinai didžiausią įtaką šiandieniniame pasaulyje turinti religinės teisės šeimos dalis yra Islamo teisė. Visų pirma, XX a. įvykusi dekolonizacija leido įsikurti ar atsikurti daugeliui musulmoniškų valstybių, kurių reikšmė pasaulio ekonomikoje yra didelė (pavyzdžiui, 2006 metų duomenimis apie 65% pasaulio naftos atsargų yra musulmoniškose šalyse). Antra, didelis skaičius musulmonų emigruoja į nemusulmoniškas šalis, įskaitant ir Lietuvą, ir kartu atsiveža sąvają teisės, teisėtumo ir teisingumo sampratą.

Dėl šių priežasčių Islamo teisės supratimas yra svarbus. Tokio supratimo kertinis akmuo yra teisės kilmės supratimas. Žinant, kas Islamo teisėje gali būti laikoma teisės šaltiniu, o kas ne, kiek laisvai šaltinius galima interpretuoti, įmanoma geriau suprasti Islamo teisę, numatyti galimas musulmoniškų šalių pozityviosios teisės raidos tendencijas, esant reikalui kurti tokias teisės normas, kurios neprieštarautų tiek šiuolaikiniame vakarų pasaulyje įprastiems teisės principams, tiek ir Islamo teisei.

Šis darbas ir yra skirtas nagrinėti teisės kilmės supratimui islamiškoje tradicijoje. Jame aprašomi, klasifikuojami ir lyginami skirtingi Islamo teisės šaltiniai bei skirtingų Islamo teisės mokyklų požiūriai į juos, taip pat analizuojamas ir itin aktualus šiuolaikiniame pasaulyje dalykas: galimybės reinterpretuoti Islamo teisės šaltinius atsižvelgiant į kintančią pasaulio padėtį.

Per ilgą Islamo teisės istoriją teisės kilmės sampratą nagrinėjo bene visi pagrindiniai teisės mokslininkai, žymiausi kurių yra pagrindinių Islamo teisės mokyklų pradininkai Imamas Abu Chanifa (Chanafininkų teisės mokykla), Imamas Malikas (Malikininkų teisės mokykla), Imamas Šafis (Šafininkų teisės mokykla), Imamas Achmadas Ibn Chanbalas (Chanbalininkų teisės mokykla), Džafaras As-Sadikas (Džafarininkų teisės mokykla). Be pastarųjų teisininkų bei seniau gyvenusių jų mokyklų pasekėjų nuomonių šiame darbe plačiau nagrinėjama šiuolaikinio Pakistano teisės mokslininko ir knygų apie Islamo teisę autoriaus Imrano Achsano Chano Niazės pozicija atspindinti šiais laikais svarbiausias su Islamo teise susijusias problemas, pvz. poreikį ir galimybes reinterpretuoti Islamo teisės šaltinius šiais laikais.

Trumpai apie Islamo teisę

Idant būtų galima analizuoti teisės kilmę Islamo tradicijoje derėtų trumpai apibrėžti pačią Islamo teisę ir jos normas. Islamo teisė ėmė formuotis kartu su Islamo religija VI a. po Kristaus. Nuo to laiko nenutrūkstamai tęsiasi nuolatinis Islamo teisės vystymasis. Vakariečių akimis gali pasirodyti neįprasta tai, kad ir šiuolaikiniuose Islamo teisės mokslininkų darbuose (o taip pat ir šitame kursiniame darbe) įprasta cituoti teisininkus, gyvenusius prieš šimtus metų, tūkstantį metų ar dar daugiau. Vakaruose per tą laikotarpį teisinė samprata ne kartą esmingai keitėsi (plg. Romėnų teisę, viduramžiais vyravusią Kanonų teisę ir dabartinę Europos Sąjungoje vyraujančią teisę) ir dažnai ne evoliucijos, o revoliucijos keliu. Tuo tarpu pagrindinės Islamo teisės filosofinės problemos išliko per visus tuos šimtmečius.

Islamo teisės normas remdamiesi šaltiniais, kurie plačiau aprašyti toliau, turi teisę nustatyti mudžtachidai. Toks nustatymas Islamo teisėje vadinamas ne teisės normų kūrimu, bet jų radimu (teisės normas jau sukūrė Dievas, o žmonėms reikia tik atrasti jas remiantis Dievo duotais šaltiniais). Tam, kad asmuo galėtų būti mudžtachidu, jis privalo atitikti tam tikrus kriterijus (pvz. gerai mokėti arabų kalbą, išmanyti Islamo teisės šaltinius, pats laikytis Islamo teisės normų). Visgi, egzistuoja skirtingų požiūrių šiuo klausimu – pradedant tokiu, kad šiais laikais mudžtachidų iš viso nėra, nes niekas deramai neatitinka tų kriterijų ir baigiant tokiu, kad mudžtachidais būtų galima laikyti visus įstatymų leidybos funkciją atliekančius žmones (pvz. parlamentarus). Mudžtachidų sukurtas teisės normas interpretuoti turi teisę ir teisėjai.

Pirminė teisės kilmė

Islamo tradicijoje, kaip ir įprasta religinės teisės šeimos tradicijose, laikoma, kad Dievas (Alachas) yra vienintelis įstatymų davėjas. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad teisės šaltinio samprata Islamo teisėje yra paprastai apibrėžiama. Priešingai – tai yra gana sudėtingas dalykas ir klausimas, kuriuos šaltinius galima laikyti Alacho valia yra keliamas nuolatos. Egzistuoja skirtingos Islamo teisės mokyklos (madabai), gyvuojančios šimtmečius, besilaikančios skirtingų pozicijų šiuo klausimu. Skirtingos pozicijos teisės kilmės klausimu automatiškai reiškia ir besiskiriančias teisės sistemas, nes jeigu kažkas yra pripažįstama teisės šaltiniu (Alacho valia) vienos teisės mokyklos ir nepripažįstama kitos tai reiškia, kad šalyse, kuriose vyrauja pirmoji mokykla, tame šaltinyje suformuluotos teisės normos galios, o kur antroji – ne.

Kita Islamo teisės sistemų skirtumų priežastis – skirtinga tam tikrų šaltiniuose suformuluotų teisės normų interpretacija. Pavyzdžiui, viena teisės mokykla gali pripažinti, kad tam tikras įrašas Korane draudžia atlikti kažkokį veiksmą, kita – kad jo atlikti tik nerekomenduojama. Tad pirmąja iš šių mokyklų sekančios valstybės uždraus tą veiksmą, o antrąja sekančios – veikiausiai tik stengsis žmones skatinti elgtis kitaip nesiimdamos jokių priemonių prieš tuos, kurie nepaklūsta.

Nepaisant skirtumų, skirtingas teisės mokyklas pripažįstantys musulmonai tarpusavyje sugyvena taikiai ir pripažįsta, kad daugeliu klausimu vienintelė tiesa yra žinoma tik pačiam Dievui, o žmonės tegali bandyti ją atsekti ir aiškinti pagal tai, kas jiems žinoma. Dėl tokio požiūrio Islamo teisė visada buvo mokslas, o ne religinių dogmų rinkinys. Mudžtachidai nuo pat seniausių laikų aiškino teisės šaltinius remdamiesi įvairiais teisės aiškinimo principais – teleologiniu, istoriniu, loginiu, gramatiniu ir kitais – daug anksčiau, nei tai ėmė daryti vakarų teisininkai.

Mūsų nuomone, teisės šaltinių padėtis Islamo teisės sistemoje primena Konstitucijos padėtį. Saudo Arabijos pagrindinio įstatymo pirmas straipsnis netgi skelbia, kad Koranas ir Suna yra šalies Konstitucija, o Irane yra egzistuoja konstitucinį teismą savo funkcijomis atitinkanti Sargų taryba, kuri prižiūri, kad įstatymai neprieštarautų Islamo teisės šaltiniams. Lygiai kaip ir Konstitucija ir joje suformuoti teisės principai vakaruose, Islamo teisės šaltiniai kausto įstatymų leidėjus – šie negali priimti jiems priešingo įstatymo. Lygiai kaip ir Konstitucija, Islamo teisės šaltiniai ilgainiui gali būti reinterpretuojami atsižvelgiant į tos dienos realijas. Tačiau skirtingai nei Konstuticijos tekstas Islamo teisės šaltinių tekstas pakeistas būti negali. Tai suteikia stabilumo, nes net ir vieną islamišką valdžią nuvertusi kita islamiška valdžia iš pagrindų pakeisti teisinės sistemos negali.

Islamo teisės šaltiniai ir jų klasifikacija

Nors galima būtų atsakyti į klausimą apie Islamo teisės kilmę vienu žodžiu – kad ji kilo iš Dievo – tačiau akivaizdu, kad šiais laikais toks paaiškinimas yra nepakankamas, ypač nemusulmonams. Islame, kaip ir kitose religijose, laikoma, kad žmonės gali pažinti Dievo valią per tam tikrus jiems suprantamus objektus ir būtent šie objektai yra laikomi Islamo teisės šaltiniais. Kaip rašo Niazė, „Alacho taisyklės yra atrandamos per prie jų privedančius įrodymus. Šie įrodymai yra Islamo teisės šaltinis“ . Nemusulmonas būtent iš šių objektų ir kildintų Islamo teisę, nes remiantis jais mudžtahidai kuria teisės normas.

Islamo teisės šaltiniai gali būti skirstomi į neabejotinus ir abejotinus. Neabejotini šaltiniai – tai Koranas ir Suna. Visos pagridninės Islamo teisės mokyklos sutinka, kad šie šaltiniai yra Dievo valios įrodymas ir pripažįsta, kad jais remiantis galima kurti teisės normas. Tarp abejotinų šaltinių mažiausiai abejonių kylą dėl idžmos ir kijaso – juos Alacho valios įrodymais pripažįsta dauguma Islamo teisės mokyklų.

Taip pat Islamo teisės šaltiniai skirstomi į perduotus ir išvestinius. Perduoti šaltiniai yra Koranas, Suna, dalies teisininkų nuomone taip pat ir idžma; tai tokie šaltiniai, kurių atitikimas Dievo valiai yra preziumuojamas, jo moksliškai įrodyti žmogus yra nepajėgus. Išvestiniai šaltiniai tuo tarpu yra žmogaus mąstymo rezultatas, jie gali būti sukurti tik remiantis perduotais šaltiniais.

Dar Islamo teisės šaltiniai skirstomi į įrodytus ir tikėtinus. Įrodyti šaltiniai yra tokie, kurių buvimo faktą liudija didelis skaičius amžininkų ir iš esmės neįmanoma, kad toks skaičius žmonių būtų susitarę meluoti. Žinios apie tikėtinus šaltinius mūsų laikus pasiekia iš mažesnio skaičiaus amžininkų liudijimų ir todėl teoriškai įmanoma, kad šie šaltiniai sufabrikuoti. Pažymėtina, kad to paties šaltinio vienos dalys gali būti laikomos įrodytomis, o kitos – tikėtinomis. Pavyzdžiui, kai kuriuos Mahometo darytus darbus matė ir perpasakojo didelis skaičius žmonių, o kitus – mažas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad amžininku čia laikomas žmogus, priklausantis vienai iš pirmųjų trijų kartų po pranašo Mahometo – t.y. žmogus, kuris arba pats gyveno tuo pat metu, kaip ir pranašas, arba dar pažinojo žmones, kurie asmeniškai prisiminė pranašą.

Islamo teisės šaltinių dalys ir jų klasifikacija

Kiekvienas Islamo teisės šaltinis apima daug dalykų, todėl tikslinga atskirti juos nuo atskirų jų dalių. Islamo teisės šaltinio dalimi šiame darbe bus vadinama tokia teisės šaltinio dalis, iš kurios galima išvesti tam tikrą taisyklę. Ši taisyklė savaime nėra teisės norma – šiais laikais visos musulmoniškos šalys turi savo įstatymus, kuriuose surašytos teisės normos. Tačiau kiekviena teisės norma yra išvedama remiantis viena ar daugiau vieno ar daugiau Islamo teisės šaltinio dalių.

Islamo teisės šaltinių dalys skirstymos yra pagal jų nustatomą santykį su aprašomu elgesiu – šaltiniai gali nustatyti draudimą, paskatinimą, pasmerkimą, privalomumą arba leidžiamumą.

Islamo teisės šaltinių atskiros dalys taip pat skirstomos į tas, kurių priežastys suprantamos tik Dievui ir tas, kurių priežastys suprantamos ir žmogui. Pavyzdžiui, žmogui nėra įmanoma suprasti, kodėl būtent Ramadano mėnėsis yra skirtas pasninkavimui, tačiau galima suprasti, kodėl ilgos kelionės metu nebūtina melstis (nes kelionėje ir šiaip yra sunkumų). Tokio skirstymo pagrindinė svarba yra ta, kad remiantis šaltinių dalimis, kurių priežastys žinomos tik Dievui, negalima kurti kitokių normų, nei konkrečiai nurodyta šaltinyje, o remiantis šaltinių dalimis, kurių priežastis gali suprasti žmogus, galima naudotis kijasu, atsižvelgti į teisės šaltinio dalies paskirtį. Pavyzdžiui, jeigu laikysime, kad teisės šaltinio dalis nurodanti, jog už vyro nužudymą turėtų būti baudžiama dvigubai, nei už moters nužudymą, yra suprantama tik Dievui, tuomet čia nustatytas principas privalės būti išlaikytas teisės normose. Tačiau galima argumentuoti ir taip, kad ši teisės šaltinio dalis yra suprantama žmogui, o už moters nužudymą nurodyta bausti švelniau dėl to, kad seniau vyraujant patriarchalizmui ir bendruomeninei santvarkai vyrai bendruomenėje atliko visas pagrindines pareigas ir jų netektis buvo skaudesnė, nei moterų. Atsižvelgiant į dabartinius socialinius pokyčius (moterų įsidarbinimą, bendruomeninės santvarkos žlugimą) šiuo atveju būtų galima šio principo nesilaikyti ir už vyro bei moters nužudymą bausti vienodai.

Kitas Islamo teisės šaltinių dalių skirstymas yra skirstymas į tikslias ir netikslias. Tikslios šaltinių dalys nepalieka vietos interpretacijai dėl reikšmės (naudoja tikslius skaičius, proporcijas, pvz. „šimtas“, „pusė“), o netikslios jos palieka (ten naudojami reliatyvūs terminai, pvz. „daug“, „deramai“). Šis skirstymas svarbus šiandienai, nes pagal netikslias šaltinių dalis sudarytas teisės normas galima lanksčiau keisti pagal dabartinę situaciją (pvz. galbūt tai, kas buvo „daug“ prieš šimtą metų, dabartiniame pasaulyje jau nebėra daug; nors ir negalima dekriminalizuoti veikų, kurių draudžiamumą nustato teisės šaltiniai, jei konkrečios šaltinių dalys netikslios, gali būti galima iki minimumo sumažinti ar panaikinti bausmes), o vienintelis būdas pakeisti teisės normas, sukurtas remiantis tiksliomis šaltinių dalimis, nesukuriant prieštaravimo Islamo teisei, yra šaltinių dalių nustatomo santykio su elgesiu reinterpretavimas arba perkvalifikavimas į žmogaus protui suprantamus. Nors pastarosios teisės normos sudaro mažumą teisės normų musulmoniškose valstybėse, jos dažniausiai yra kontroversiškiausios, nes smarkiai riboja teismo galimybes atsižvelgti į konkrečią situaciją (plg. Irano baudžiamojo kodekso 138 straipsnį „Bausmė už sąvadavimą vyrui sąvadautojui yra 75 kirčiai ir ištrėmimas nuo 3 iki 12 mėnesių, o moteriai sąvadautojai 75 kirčiai“ ir Lietuvos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 1 dalį „Tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.“ ).

Islamo teisės šaltinių hierarchija

Islamo teisės šaltinių hierarchija yra labai svarbi. Jeigu jos nebūtų ir visi teisės šaltiniai, įskaitant išvestinius, būtų laikomi lygiais, tai tuomet būtų neįmanoma kalbėti apie vieningą Islamo teisės tradiciją, nes, pavyzdžiui, Koranas būtų iš esmės lygus savo svarba mudžtahido nuomonei ir todėl kiekvienas mudžtahidas galėtų kurti kokias nori teisės normas nebūtinai remdamasis Koranu ar kitais perduotais teisės šaltiniais. Dažnai yra laikoma, kad šią šaltinių hierarchiją apibrėžia Korano 4 suros 59 eilutė: „O tikintieji! Sekite Alachu ir sekite Apaštalu ir tais, kuriuos gerbiate; jei dėl kažko nesutarsite, kreipkitės į Alachą ir Apaštalą(…)“ . „Sekimas Alachu“ čia aiškinamas kaip nuoroda į Koraną, „sekimas Apaštalu“ – nuoroda į Suną, o „sekimas tais, kuriuos gerbiate“ – į Idžmą ir teigiama, kad būtent tokia tvarka hierarchijoje yra išsidėstę šaltiniai. Teigiama, kad hierarchija reiškia, jog mudžtahidas, siekdamas išvesti teisės normą, turi visų pirma žiūrėti į aukščiausiai toje hierarchijoje esantį šaltinį (Koraną) ir tik jeigu ten neranda reikiamų nurodymų atsižvelgti į antrąjį hierarchijoje šaltinį (Suną) ir t.t.

Kiti Islamo teisės mokslininkai, pavyzdžiui I. Niazė, su tokia nuomone nesutinka ir teigia, kad Islamo teisės šaltinius reikia aiškinti kaip vieną visumą, nes „teisininkui nebūtų įmanoma suprasti Korano teksto tiek, kad būtų galima išvesti taisykles, jeigu jis neturi galimybės atsižvelgti į Korano paaiškinimus ir komentarus“ . Suna – Mahometo elgesys – šiuo atveju suvokiama kaip Korano paaiškinimas; Koranas formuoja bendrąsias taisykles, tuo tarpu Sunoje gali būti nustatyti tų taisyklių apribojimai ar išimtys.

Islamo teisės šaltiniai turi ir gana griežtą hierarchiją – kiekvienas teisės šaltinis gali būti tokiu laikomas tik tuo atveju, jeigu jis yra apibrėžiamas kaip teisės šaltinis aukščiau toje hierarchijoje esančiame teisės šaltinyje. Be to, šia hierarchija naudojamasi jei skirtingi šaltiniai prieštarauja vienas kitam (tiksliau yra laikoma, kad ieškoti pagridnimo teisės normai naudojantis žemesnę vietą hierarchijoje užimančiu šaltiniu galima tik tada, jei tokio pagrindimo nėra aukštesnę vietą užimančiuose šaltiniuose). Daugumos Islamo teisės mokslininkų nuomone hierarchijos viršuje yra Koranas, paskui – Suna, vėliau – Idžma, o galiausiai – visi išvestiniai teisės šaltiniai.

Koranas

Koranas – tai šventoji musulmonų knyga. Ji susideda iš 114 dalių, vadinamų suromis. Islame Koranas laikomas Dievo apreiškimu žmonijai, kurį per 23 metus arkangelas Gabrielius (arab. Džibrilas) perdavė Mahometui, o šis – kitiems savo bendražygiams, kurie Koraną užrašė. Musulmonai tiki, kad būta ir ankstesnių Dievo apreiškimų žmonijai (pavyzdžiui, Biblija), tačiau Koranas yra paskutinis ir tiksliausias iš jų.

Koranas nėra teisės normų rinkinys, todėl jį tiesiogiai taikyti būtų sudėtinga. Tačiau Koranas nėra ir tam tikrų pasakojimų apie įvykius rinkinys kaip, pavyzdžiui, Biblija – Koranas yra Mahometo išsakyti (iš Dievo gauti) priesakai žmonėms. Koraną, skirtingai nei Bibliją, persakė vienas žmogus. Taigi, iš Korano išvesti teisės normas yra lengviau negu iš Biblijos ir mažiau yra galimybių išvesti viena kitai prieštaraujančias normas. Kita vertus, interpretavimo laisvės dažnai netrūksta, kas ir sąlygojo skirtingų Islamo teisės mokyklų susikūrimą.

Ne visos Korano eilutės yra susijusios su teise. Pasak I. Niazės, Korane yra 70 eilučių susijusių su šeimos teise, 80 – su komercine teise, 13 – su priesaikomis, 30 – su baudžiamąja teise, 25 – su tarptautine teise. Vis dėlto visas Koranas, panašiai kaip Konstitucija, yra svarbus kaip vientisas dokumentas ir negalima išimti iš konteksto atskirų jo dalių neatsižvelgiant į kitas.

Tačiau Koranas yra viena knyga ir joje nėra aprašytos visos įmanomos situacijos; be to, pasaulis nuolat kinta. Tad tiesiogiai iš Korano galima išvesti tik bendruosius Islamo teisės principus ir pagrindines normas. Daugumos teisės normų šaltiniai visiškai ar iš dalies yra kiti, tačiau, nepaisant to, galima teigti, kad jos vis viena kyla iš Korano, nes pats galimų Islamo teisės šaltinių sąrašas yra išvedamas iš Korano.

Suna

Suna arabų kalboje reiškia „žinomas kelias“, o siaurąja prasme ji apibrėžia pranašo Mahometo elgesį. Tai, kad pranašo Mahometo elgesį galima laikyti teisės šaltiniu, yra kildinama iš daugybės skirtingų Korano eilučių: „Ir mes nusiuntėme tau Žinią, kad tu galėtum aiškiai paaiškinti žmonėms kas jiems nusiųsta ir kad jie galėtų apmąstyti“ , „Tą dieną kai jų veidai bus atsukti atgal į ugnį jie sakys „O, kad mes būtume sekę Alachu ir jo apaštalu“ [16-44], „O tikintieji! Sekite Alachu ir sekite apaštalu(…)“ [33-66] ir t.t. Taip pat Sunos buvimas teisės šaltiniu grindžiamas idžma (pirmosios musulmonų teisininkų kartos nutarė, kad tai bus teisės šaltinis) bei logiška argumentacija.

Suna gali būti išreikšta Mahometo žodžiais (pvz. tokia Suna yra Mahometo žodžiai „Veiksmai vertinami pagal ketinimus ir kiekvienam atlyginama pagal ketinimus“ [4-59]), veiksmais (pvz. konkretaus labdaros dydžio davimas) arba tylėjimu (jei Mahometas apie kažką žinojo ir dėl to nieko nei sakė, nei darė, laikoma, kad toks dalykas yra leistinas). Mahometo žodžiais išreikšta Suna vadinama chaditu (nors Vakaruose dažnai žodžiai chaditas ir Suna laikomi sinonimais).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne kiekvienas Mahometo posakis ar poelgis yra laikomas Suna. Taip yra ir dėl to, kad pats Mahometas Islame (skirtingai negu, pavyzdžiui, Jėzus Kristus krikščionybėje) nėra laikomas Dievu, o tik žmogumi, kuriam buvo patikėta perteikti kitiems žmonėms Dievo valią. Ta valia – Koranas, tačiau Mahometui palikta pareiga jį išaiškinti savo žodžiais ir elgesiu – tai ir yra Suna. Sakytiniu būdu išreikšta Suna yra tik tokie Mahometo žodžiai, kuriais jis ir ketino nustatyti elgesio taisyklę. Veiksmais išreikšta Suna, nustatančia privalomumą, negali būti laikomi tokie veiksmai, kuriuos atlieka kiekvienas žmogus (pvz. valgymas), tačiau faktas, kad Mahometas tuos veiksmus darė, yra įrodymas, kad tie veiksmai yra leistini (o tam tikrais atvejais – ir privalomi. Pavyzdžiui, negalima iš viso nevalgyti – jei ilgas nevalgymas kelia pavojų pačiam žmogui leidžiamumas valgyti virsta privalomumu). Taip pat Suna nelaikomi veiksmai, kuriuos Mahometas atliko remdamasis savo asmeniniais sugebėjimais (pvz. tam tikru būdu išdėstė kariuomenę mūšyje) ar pomėgiais (pvz. tai, kad Mahometas valgė kažkokį konkretų maistą nereiškia, kad jį turi valgyti visi musulmonai, nes nesant papildomos informacijos būtų preziumuojama, kad Mahometas tokį maistą tiesiog mėgo kaip žmogus). Suna nelaikomi ir Mahometo veiksmai susiję su jo ypatinga pranašo padėtimi (pvz. Korano dėstymas) – pastaruoju atveju kitiems žmonėms šie veiksmai kaip tik yra ne leidžiami, o draudžiami.

Tik dalį Sunų galima laikyti įrodytais šaltiniais, nes nemaža jų dalis mūsų laikus pasiekia tik iš kelių amžininkų liudijimų. Spręsdamos tai ar Suna, kuri yra tik tikėtinas šaltinis gali būti laikoma šaltiniu teisės normoms Islamo teisės mokyklos taiko įvairius metodus. Pavyzdžiui, tokia Suna privalo neprieštarauti kijasui, ji privalo nebūti susijusi su daugeliui žmonių svarbiais dalykais (nes tuo atveju preziumuojama, kad, jei Suna būtų tikra, apie ją būtų žinoma iš didesnio skaičiaus šaltinių). Taip pat gali būti atsižvelgiama ir į konkretų amžininkų, liudijusių apie Suną skaičių – pavyzdžiui, hanafių Islamo teisės mokyklos atstovai skirsto tikėtinus šaltinius į dar dvi kategorijas – labiau ir mažiau tikėtinus.

Esminis skirtumas tarp Sunos ir Korano yra tas, kad Korano ir žodžiai, ir reikšmė yra laikomi Dievo valia, tuo tarpu Sunos – tik reikšmė. Dėl šios priežasties Korano negalima versti į kitas kalbas (Korano vertimai laikomi tik interpretacijomis).

Idžma

Idžma yra tam tikras musulmonų (realiai – musulmonų teisininkų) sutarimas kažkokiu konkrečiu klausimu. Pavyzdžiui idžma galima laikyti sutarimą, kad naujas Kalifas šiuo metu nėra reikalingas, o musulmoniškos šalys pačios turi užtikrinti, kad jose vyrautų Islamo teisė.

Idžma laikomas tik vienbalsis vieno laikotarpio mudžtachidų sutarimas (konsensusas) dėl teisės, įvykęs po Mahometo mirties (kol Mahometas buvo gyvas laikoma, kad jis ir turėjo aiškinti teisę). Skirtingos Islamo teisės mokyklos kiek skirtingai vertina kitas prielaidas, kad tam tikras sutarimas būtų laikomas idžma. Pavyzdžiui visi sutaria, kad idžma negali būti laužta iš piršto, o turi būti pagrįsta perduotais šaltiniais, tačiau nuomonės išsiskiria vertinant, koks pagrindimas yra pakankamas. Nesutariama ir dėl tylėjimo vertinimo – ar laikyti kažkokio mudžtachido tylėjimą pritarimu (tokios idėjos priešininkai teigia, kad tylima gali būti ir iš baimės ar dėl kitų priežasčių), o taip pat dėl to, ar susitarime dalyvavęs mudžtachidas gali iki savo mirties pakeisti nuomonę (tokiu būdu idžma realiai įsigalėtų tik po visų joje dalyvavusių mudžtachidų mirties).

Svarbiausias nesutarimas idžmos klausimu yra susijęs su tuo, kas turi tokiame nutarime dalyvauti (tai siejasi ir su jau minėtu ginču dėl to, ką galima laikyti mudžtachidais). Dalis Islamo teisininkų (pvz. Ibrachimo Ibn Sajalo Al-Nazamo sekėjai) laiko idžmą, jeigu ją ir pripažįsta, arba iš viso neįmanomu dalyku (praktiškai neįmanoma, kad vienos nuomonės prieitų ir ją paskelbtų dešimtys tūkstančių po visą pasaulį išsibarsčiusių žmonių), arba šiuo metu neįmanomu (t.y. laiko, kad idžma buvo įmanoma, greitai po Mahometo mirties, kuomet mudžtachidų buvo mažiau ir Islamas buvo paplitęs mažesnėse teritorijose). I. Niazė laikosi nuomonės, kad šiais laikais idžma derėtų laikyti valstybių aukščiausiųjų teismų visų teisėjų sprendimus; jis argumentuoja, kad realiai idžmos sąvoką nustato atskiros Islamo teisės mokyklos ir jei pradžioje idžma reikšdavo visų mudžtachidų susitarimą, tai vėliau – tik visų konkrečios teisės mokyklos mudžtachidų susitarimą (kuris ir buvo privalomas tik tos teisės mokyklos sekėjams), o moderniame pasaulyje, susidedančiame iš didelio skaičiaus musulmoniškų šalių, būtų logiška jei idžma reikštų aukščiausios konkrečios šalies teisinės institucijos sprendimą.

Skirtingai nei Koranas ir Suna, idžma nėra visų Islamo teisės mokyklų pripažįstama.

Kijasas

Kijasas iš esmės reiškia teisės analogiją. Pagal teisės šaltinių dalis atsižvelgiant į jų paskirtį normos išvedamos remiantis silogistika. Pavyzdžiui, remiantis teisės šaltinio dalimi, draudžiančia vartoti alkoholį, naudojantis kijasu galima „atrasti“ teisės normą, draudžiančią vartoti sintetinius narkotikus. Laikoma, kad alkoholis draudžiamas todėl, kad žmogus jo išgėręs apsvaigsta. Pavartojęs sintetinių narkotikų žmogus taip pat apsvaigsta, todėl ir jie turėtų būti draudžiami remiantis ta pačia teisės šaltinio dalimi ir kijasu. Kadangi sintetinių narkotikų Mahometo laikais nebuvo todėl negalima teigti, kad tai, jog Mahometas nepareiškė apie juos nuomonės yra laikytina tylėjimu išreikšta Suna leidžiančia juos vartoti.

Kijasą gali taikyti ne tik mudžtachidai, o ir teismai.

Kaip jau rašyta aukščiau, kijasą galima taikyti tik toms Islamo teisės šaltinių dalims, kurių priežastis yra suvokiama žmogaus protui. Kadangi, pavyzdžiui, žmogaus protui negalima suprasti, kodėl Ramadano mėnuo yra skirtas pasninkui, tai neįmanoma ir taikyti analogijos.

Maslachachas

Maslachachas reiškia naudingumą. Čia turimas omeny naudingumas teisės saugomoms vertybėms, jos paskirčiai. Koks maslachachas gali būti laikomas teisės šaltiniu priklauso nuo užimamos pozicijos musulmonų filosofams svarbioje diskusijoje apie pasaulio prasmę: ar Dievas sukūrė pasaulį visų pirma žmonėms, ar kažkokiam aukštesniam, galbūt žmogaus protu nesuvokiamam tikslui. Jeigu palaikoma pirmoji pozicija, tuomet teisės normos naudingumas žmonėms gali būti teisės šaltiniu. Pastaruoju atveju mudžtachidai būtų iš esmės laisvi kurdami naujas teisės normas reglamentuojančias perduotuose šaltiniuose neaprašytas sritis.

Net ir palaikant priešingą požiūrį maslachachą vis viena galima taikyti remiantis iš perduotųjų Islamo teisės šaltinių indukcijos metodu išvedamomis pagrindinėmis Islamo teisės saugomomis vertybėmis. Laikoma, kad pagrindinės vertybės, be kurių apsaugos įsivyrautų anarchija, yra penkios: religija, gyvybė, dauginimasis, protas ir turtas. Todėl jei susiklostę nauji teisiniai santykiai grąsina vienai iš šių vertybių, remiantis maslachachu turi būti „atrasta“ teisės norma reglamentuojanti juos taip, kad grėsmės neliktų. Be šių penkių didžiųjų vertybių išskiriamos ir kitos dvi maslachacho pagrindu galinčių būti vertybių kategorijos – papildomos vertybės bei moralinės vertybės. Neginant papildomų vertybių anarchija neįsivyrautų, tačiau gyventi būtų sunkiau (šios vertybės daugiausiai išvedamos iš įvairių teisės šaltiniuose nustatytų išimčių, pavyzdžiui tokia vertybė yra pagalba žmogui, kuriam sunku (jis serga, keliauja ir pan.), ji išvedama iš šaltinių dalių, numatančių tokiems žmonėms tam tikras lengvatas). Moralinės vertybės yra tokios, kurių nesaugant žmogaus gyvenimas labai nepablogėtų, pavyzdžiui, deramas elgesys su augalais ir gyvūnais. Tai, ką I. Niazė apibrėžia kaip Maslachacho „vidinę stiprybę“, skiriasi priklausomai nuo to, kokioms vertybes ginančioms teisės normoms kurti jis panaudotas.

Remiantis penkiomis minėtomis pagrindinėmis vertybėmis galima bandyti atsekti aukštesnius Islamo teisės tikslus – t.y. ieškoti atsakymo į klausimą, kokiems tikslams užtikrinti yra saugoma religija, gyvybė, dauginimasis, protas bei turtas. Tarp tokių tikslų gali būti minimi civilizacijos vystymasis, saugumas ar laisvė. Tačiau šie tikslai, skirtingai nei penkios minėtos vertybės, negali būti tiesiogiai indukcijos metodu išvedami iš perduotų Islamo teisės šaltinių ir todėl laikomi tik tikėtinais tikslais (kitaip – „tolimosiomis vertybėmis“), kas riboja galimybes naudoti maslachachą remiantis jais.

Nuo kijaso maslalachas skiriasi tuo, kad naudojant maslalachą remiamasi minėtomis bendromis vertybėmis, tuo tarpu naudojant kijasą – specialesnėmis. Taigi maslalachą būtų galima prilyginti Konstitucijos taikymui ir aiškinimui, o kijasą – teisės analogijai.

Kai kurie Islamo teisės mokslininkai, pvz. I. Niazė, kijasą taip pat laiko maslachacho dalimi.

Išvados

1. Nors teisės kilmė Islamo tradicijoje žiniasklaidoje ar kituose populiariuose šaltiniuose dažnai suprantama kaip tiesiog Koranas ar tradicija, iš tikrųjų Islamo teisė turi daug skirtingų šaltinių, kurių svarba skiriasi, o tarpusavio santykis yra sudėtingas ir nevienareikšmiškas.
2. Islamo teisė nėra aiški ir visų vienodai suprantama. Egzistuoja skirtingos Islamo teisės mokyklos, kurios skirtingai interpretuoja, kiek ir kokiais šaltiniais derėtų remtis kuriant teisės normas. Tokios Islamo teisės mokslininkų diskusijos vyksta nuo pat Islamo susikūrimo – jau apie pusantro tūkstančio metų.
3. Islamo teisė nėra atgyvenusi ir ja besiremiančios šalys nėra priverstos naudoti tas pačias teisės normas, kokios buvo naudojamos pranašo Mahometo gyvenimo laikais ar viduramžiais. Islamo teisės sistema turi gausybę mechanizmų kuriais remiantis galima reinterpretuoti skirtingus teisės šaltinius ir nustatyti šiuolaikines realijas atitinkančias teisės normas (analogiškai kaip pvz. tas faktas, kad JAV Konstitucija yra parašyta XVIII a. nereiškia, kad JAV privalo vadovautis XVIII a. teisės normomis).
4. Islamo teisės šaltiniuose yra suformuluoti tiek bendrieji principai, tiek konkrečias aplinkybes apibrėžiantys teiginiai, pagal kuriuos sunku kurti kitokias teisės normas, nei yra nurodyta. Pastaruoju atveju teisės normas pritaikyti šiuolaikiniam pasauliui yra sudėtingiau, tačiau šaltinių reinterpretacija ir čia įmanoma.

Plačiau

1. Imran Ahsan Khan Nyazee „Islamic Jurisprudence“, International Institute of Islamic Thought, Islamabad, 2000, ISBN 983-9541-37-4
2. Koranas (vertimas į anglų kalbą: http://quod.lib.umich.edu/k/koran/ )
3. Irano baudžiamasis kodeksas (vertimas į anglų kalbą: http://www.iran-law.com/IMG/pdf/Iran_Criminal_Code_in_English.pdf)
4. Irano civilinis kodeksas (vertimas į anglų kalbą: http://www.alaviandassociates.com/documents/civilcode.pdf)
5. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
6. Saudo Arabijos pagrindinis įstatymas (vertimas į anglų kalbą: http://www.servat.unibe.ch/icl/sa00000_.html)

Pasisakymų: 5 to “Teisės kilmė Islamo tradicijoje”

Pasisakykite (pasisakymas gali pasirodyti ne iš karto)

Facebook